Lankytinos vietos Lazdijuose

Archeologijos paveldas

Rudaminos piliakalnis su gyvenviete
MC 22941
Adresas. Rudaminos mstl., Lazdijų sen.
Istorija. Tai vienas žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. Piliakalnio plotas 22,8 ha. Piliakalnis įrengtas buvusio ežero krante, ant atskiros, aukštos ir masyvios kalvos viršūnės. Ši kalva užima 2 ha, o jos absoliutinis aukštis – net 195 m virš jūros lygio. Kalvą juosia šlapios pievos ir pelkės.

Elveriškės piliakalnis su gyvenviete
MC 22939
Adresas. Elveriškės k., Lazdijų sen.
Istorija. Piliakalnis su gyvenviete įrengtas atskiroje kūgio formos kalvoje. Piliakalnio šlaitai statūs, 5-12 m aukščio. Viršutinė šlaitų dalis pastatinta. Piliakalnio aikštelė 30 m ilgio ir 20 m pločio. Ją iš visų pusių supa 0,5-1,5 m aukščio pylimas. Praėjusio šimtmečio 6-7 dešimtmečiais tyrimus Elveriškės piliakalnyje atliko archeologai P. Kulikauskas ir V. Daugutis. Archeologinių tyrinėjimų metu rasta žiestų puodų šulių, kai kurios puoštos įspaustu lygiagrečių linijų ornamentu. I tūkstantmečio pabaigoje Elveriškės bei Gumbelių (Maišymų) piliakalniai tarnavo kaip Rudaminos piliakalnio priešpiliai.

Prelomčiškės piliakalnis su gyvenviete
MC 22947
Adresas. Prelomčiškės k., Teizų sen.
Istorija. Prelomciškės piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje į upelio slėnį. Šlaitai statūs, iki 10 m aukščio. Aikštelė anksčiau iš dalies nuplauta šio upelio, dabar yra beveik apvali, apie 40 m skersmens. Jos pietinėje pusėje supiltas apie 40 m ilgio iki 4 m aukščio pylimas. Į visas puses nuo piliakalnio, kelių hektarų plote, yra papėdės gyvenvietė su išlikusiu kultūriniu sluoksniu. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–XIII a.

Verstaminų piliakalnis MC 5319
Verstaminų pilikalanis II su gyvenviete MC 22949
Verstaminų piliaklanis III su gyvenviete MC 22951
Adresas. Verstaminų k., Teizų sen.
Istorija. Verstaminų kaime yra net 4 piliakalniai, iš kurių tikrais piliakalniais galima laikyti du (II ir III). Manoma, jog Verstaminų piliakalnis I –viduramžių karinių įtvirtinimų vieta. Statybos/sukūrimo laikotarpis I-II tūkst.

Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas, vad. Okopka
MC 5295
Adresas. Vainežerio k., Kapčiamiesčio sen.
Istorija. Vainežerio gynybinis įtvirtinimas išsidėstęs Ančios ežero pietiniame krante. Įrengtas XVII–XVIII amžiuje, dar vadinamas Okopka. Manoma, kad čia buvusi kariuomenės stovyklavietė, kuria naudotasi kovojant su švedais. Vainežerio parkas pasodintas prieš 200 metų. Bendras parko plotas apie 10 ha. Parką pusiau dalina Vainežerio ežeras. Vakarinėje parko dalyje vyrauja atviros erdvės, kurias skiria medžių ir krūmų grupės, o rytinę parko dalį sudaro ištisinis medynas, su išsiskiriančiomis įspūdingomis alėjomis – Medžių muziejus. Dvaro pastatų neišlikę.

Kapčiamiesčio senovės gyvenvietė, vad. Pinčiaragiu
MC 5292
Adresas. Kapčiamiesčio k., Kapčiamiesčio sen.
Istorija. Senovės gyvenvietė Kapčiamiestyje, žmonių vadinama Pinčiaragiu arba Palangėle. Gyvenvietė yra 1,4 km į pietryčius nuo Veisiejų – Gardino ir Merkinės – Kapčiamiesčio kelių sankryžos ir 0,3 km į rytus nuo Veisiejų – Gardino kelio, Baltosios Ančios dešiniajame krante. Tai akmens amžiaus gyvenvietė. Žvalgomųjų archeologijos tyrimų metu čia rasta titnaginių strėlių antgalių, skelčių, nuoskalų, lipdytos keramikos, puoštos įspaudėliais ir įraižomis, šukių. Senovės gyvenvietės plotas 2,7 ha.

Paveisininkų piliakalnis su gyvenviete
MC 22931
Adresas. Paveisininkų k., Kapčiamiesčio sen.
Istorija. Piliakalnis įrengtas Veisiejo ežero pusiasalyje esančios atskiros kalvos viršūnėje. Kalvą juosia ežeras ir pelkė. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 20 m aukščio, viršuje aukštesni dar 4–5 m. Kalvos viršūnėje 30 m ilgio ir 25 m pločio aikštelė, kurią žiedu juosia 1–3 m aukščio pylimas. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad kalvoje, prieš įrengiant piliakalnį, buvo degintinis kapinynas. Čia rasti 27 kapai. Vėliau – IV–Va. piliakalnis tarnavo kaip slėptuvė. Įtvirtinant piliakalnį pylimas buvo piltas 2 kartus ir tvirtintas akmenimis bei rąstais. Be to, papėdėje buvo iškasti 2 grioviai, skyrę piliakalnį nuo gretimos aukštumos. Šiaurinėje ir rytinėje piliakalnio papėdėse aptikta senovės gyvenvietės liekanų. Vykdant archeologinius tyrinėjimus, čia rasta židinių, stulpaviečių, ūkinių duobių pėdsakų bei grublėtosios keramikos šukių. Piliakalnio ir gyvenvietės komplekse rasti radiniai datuojami I–II tūkst. pradžia.

Šlavantų piliakalnis su gyvenviete
MC 22945
Adresas. Šlavantų k., Šlavantų sen.
Istorija. Šlavantų piliakalnis išsidėstęs jotvingių žemėse, vakariniame Šlavanto ežero krante esančioje kalvoje su stačiais, iki 1,5 m aukščio šlaitais. Iš pietų piliakalnį supa bevardis siauras upelis, iš rytų juosia ežero slėnis, o iš šiaurės ir vakarų – žemesni laukai. Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje ir kitame bevardžio upelio krante buvo senovės gyvenvietė. Joje aptiktų žiestų bei lipdytų puodų grublėtu paviršiumi šukės rodo, kad gyvenvietėje, kaip ir piliakalnyje, buvo gyvenama I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje. Šlavantų piliakalnio šlaituose auga skroblynas su retų augalų-vaistinių kietagrūdžių augimvietėmis (lot. Lithospermum officinale).

Papalazdijų piliaklanis su gyvenviete
MC 22933
Adresas. Paplazdijų I k., Lazdijų sen.
Istorija. Palazdijų piliakalnis yra Baltojo ežero rytiniame krante. Jo šlaitai statūs, 9-12 m aukščio. Viršuje yra 20-25 m skersmens aikštelė, kurią iš visų pusių juosia 0,5-2,5 m aukščio pylimas. Vakariniame piliakalnio šlaite yra terasa. Šalia piliakalnio karo metais buvo iškastas bunkeris. Į pietus ir šiaurės rytus nuo piliakalnio yra senovės gyvenvietė. Archeologinių tyrinėjimų metu čia buvo rasta keramikos šukių grublėtu paviršiumi, molio tinko, gyvulių kaulų. Papalazdijų piliakalnio ir gyvenvietės kompleksas datuojamas I tūkst. po Kr. Papalazdijų piliakalnio su gyvenviete plotas 2,7 ha

Gamtos paminklai

Veisiejų uosis
Adresas. Veisiejų miesto parkas, Veisiejų sen.
Uosis auga Veisiejų miesto parko pietinėje dalyje, ant Ančios ežero kranto. Tai antras pagal storį uosis Lietuvoje. Veisiejų uosis yra 30 m aukščio, 5,1 m apimties. Veisiejų parkas, kuriame auga milžiniškas uosis, sodintas XVIII a. antroje pusėje. Parką įkūrė Masalskiai, tuo metu valdę Veisiejus ir pastatę dvaro rūmus. 1987 m. Veisiejų uosis paskelbtas vietinės reikšmės valstybės saugomu dendrologijos paminklu. Pavasarį, kai sužaliuoja kiti medžiai, šis uosis dar stovi plikomis šakomis. Kaip pasakojama sakmėje, visi medžiai turi akis ir mato, o uosis – aklas. Todėl apie 150 metų gyvenantis medis, nematydamas bundančios gamtos, paskutinis ir išsprogdina pumpurus... Didysis ir Drevėtasis Širvinto ąžuolai Adresas. Širvinto miškas, Seirijų sen. Didysis ir Drevėtasis Širvinto ąžuolai, augantys pakelėje tarp Seirijų ir Metelių yra vieni stambiausių parko teritorijoje. Kamieno apimtis siekia 5 m, skersmuo – 1,6 m, aukštis – 35 m. Ąžuolų amžius – apie 400 metų.

Dvarų paveldas

Aštriosios Kirsnos dvaro sodyba
MC 1498
Adresas. Aštriosios Kirsnos k., Būdviečio sen.
Kirsna – jotvingių kilmės vardas, reiškiantis juodą upę. Aštrioji Kirsna dokumentuose minima XVI a., karaliaus Žygimanto III. Dvaro sodyba yra viena didžiausių Dzūkijoje – ją sodybą sudaro 19 pastatų ir parkas. Pastatų architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir kitų istorinių laikotarpių stilistiniai bruožai. Tarp kitų Lietuvos XIX a. dvarų sodybų Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria itin originalia reprezentacinės ir ūkinės – gamybinės dalių kompozicija (uždarų kiemų charakteris) su buvusia maksimaliai išvystyta vandens telkinių sistema bei gausybe parko elementų – apžvalgos kalvelių gausa parke. Dvaro sodyba mena žymiausius jos gyventojus – Lietuvos didikus Sapiegas, Karengas, Lukoševičius. XIX a. pradžioje dvare veikė kalkinė, plytinė, lentpjūvė, spirito varykla, malūnas. Šiuo metu dvaro sodyba priklauso privačiam asmeniui, tačiau sodybos lankymas yra neapribotas.

Rudaminos buv. dvaro sodybos fragmentai
MC 267
Adresas. Rudaminos mstl., Lazdijų sen.
Rudamina - Rudaminos piliakalnio papėdėje esantis miestelis, įkurtas Grigaliaus bei Marijos Masalskių XVI a., čia pastačius dvarą. Jis apsuptas 6,5 ha parko bei tvenkinių, šiuo metu vyksta jo restauravimo ir pritaikymo darbai. Laikotarpis. XVI a. Buvusio Veisiejų dvaro fligelis su parku Adresas. Santarvės g., Veisiejų m.. Istorija. 1743 – 1745 m. Veisiejų savininkas Lietuvos didysis etmonas Mykolas Masalskis pastatė U raidės formos reprezentacinius rūmus. 1928 m. centrinė rūmų dalis bei rytinis fligelis buvo nugriauti. Likęs vakarinis fligelis yra valstybės nuosavybė. Statinius juosia XVII a. dvaro parkas, užimantis 5,9 ha plotą. Parke auga apie 2000 rūšių medžių, taip pat Veisiejų uosis - gamtos paminklas. XIX a. parkas pertvarkytas į peizažinį. Tai padarė jau kiti savininkai – Oginskiai. Tačiau parkas buvo suniokotas per I ir II Pasaulinius karus. Praūžus karų audroms, veisiejiečiai ėmėsi parko tvarkymo darbų. Parke įrengtas stadionas, futbolo, tinklinio ir krepšinio aikštelės. Parke vyksta rajoninės dainų ir šokių šventės, mitingai ir kiti renginiai. Veisiejų parko plotas 17,5 ha. Svarbiausias parko elementas – labai aukštų, ratu sodintų dvidešimt dviejų mažalapių liepų ratas. Dabar liepos, kurių amžius apie 200 metų, supa šokių aikštelę. Laikotarpis. 1743- 1745 m.

Sakralinis paveldas

Šv. Jurgio bažnyčia
Adresas. Vytauto g./S.Dariaus ir S.Girėno g., Veisiejai.
Bažnyčia įspūdinga eksterjeru, reikšminga istorine praeitimi. 1965 m. Veisiejų bažnyčia buvo paskelbta vietinės reikšmės paminklu. Bažnyčioje gausu dailės paminklų – varpas, skulptūros „Nukryžiuotasis“, „Jono Nepomukas“, paveikslai „Atsimainymas“, stacijos, „Šv. Antanas“, kilnojamas altorėlis su paveikslu „Šv. Antanas“, vargonai. Šalia bažnyčios - varpinė, kurioje yra seniausias rajone žalvarinis varpas, nulietas 1650 metais. Laikotarpis. XIX a. pr.

Šv. Trejybės bažnyčia
Adresas. Rudaminos mstl., Lazdijų sen.
Rudaminos buvusio dvaro rūmai ir parkas, klebonija ir Šv.Trejybės bažnyčia – darni architektūros paveldo sankaupa, atspindinti visą Rudaminos miestelio praeitį. Bažnyčia Rudaminoje pradėta statyti 1757 m. tuometinio vietos dvarininko Mykalojaus Sušickio lėšomis. Bažnyčia yra ankstyvojo baroko architektūros paminklas. Ji buvo perstatyta 1913 m. Joje gausu dailės, smulkios kalvystės darbų, išlikęs Marijos Rožančinės paveikslas su aptaisais. Laikotarpis. 1757 m.

Švč. Mergelės Marijos koplyčia (Kryžiai)
Adresas. Staigūnų km., Teizų sen.
Tai katalikų šventovė pietiniame Dusios ežero krante, netoli Sutrės upelio. Pasakojama, kad 1702 m. tarp Dusios ir Metelio ežerų buvo apsistojusi etmono Mykolo Servaco Višnioveckio vadovaujama Lietuvos kariuomenė, pasiryžusi užkirsti kelią į Gardiną žygiuojančiai švedų kariuomenei. Belaukiantys priešo lietuviai pastatė tris kryžius toje vietoje, kur kariuomenės kapelionas aukojo Šv. Mišias. Ant vieno iš jų buvo pakabinta Dievo Motinos paveikslo kopija. Karius žinia apie prisiartinusią švedų kariuomenę pasiekė apaštalų Petro ir Pauliaus dieną, besibaigiant Mišioms. Po mūšio vietovė atiteko švedams, tačiau Dievo Motinos paveikslą vietiniams gyventojams pavyko paslėpti. Prabėgus keliems metams, toje pačioje vietoje regėjimą atgavo apakęs šio mūšio veteranas. Pasklidus žiniai apie stebuklą, žmonės šioje vietoje ėmė rinktis pamaldoms. Tikima ,kad stebuklingų galių turi ne tik stebuklingas Motinos paveikslas, bet ir trykštantis šaltinio vanduo. Kasmet organizuojami Sėkminių ir Petrinių atlaidai. Laikotarpis. 1702 m.

Urbanistiniai paminklai

Veisiejų miestelio istorinis centras
KP registro Nr. U23
Adresas. Veisiejai
Miestas įsikūręs pusiasalyje, apsuptame Ančios ežeru. Rašytiniuose šaltiniuose Veisiejai minimi nuo Mindaugo laikų (1253 m.). Senoji Veisiejų dalis paskelbta urbanistikos paminklu. Saugomas gatvių tinklas, XVIII a. antrosios pusės -XIX a. pradžios aikštės planas, užstatymo fragmentai, senosios miesto dalies panorama ir gamtinė aplinka. Miesto užstatymas - linijinis. Miesto centre yra XVI a. antrosios pusės barokinio ir klasicistinio plano elementų. Gatvių tinklas puikiai dera prie netolygaus vietovės reljefo. Į centrą sueinančių gatvių perspektyvos uždaros. Yra akligatvių. Mieste yra architektūros paminklas - barokinės struktūros klasicistinių formų bebokštė bažnyčia, pastatyta 1817 metais. Laikotarpis. XIII a.

Įvykių vietos

Kalniškės mūšio vieta
KP registro Nr. I1 P
Adresas. Kalniškės miškas, Krosnos sen.
Istorija. Kalniškės mūšis įvyko 1945 m. NKVD kariuomenė apsupo partizanus, vadovaujamus J. Neifaltos-Lakūno. Partizanai (pagal skirtingus šaltinius jų skaičius siekė nuo 60 iki120) buvo gerai įsitvirtinę kalvos viršūnėje, turėjo kulkosvaidžių ir granatų. Mūšyje NKVD kariuomenė patyrė didelių nuostolių -žuvo apie 700 karių. Mūšis truko visą dieną, ir tiktai sutemus partizanai prasiveržė iš apsupties. Žuvo 44 kovotojai, jų tarpe vado žmona kulkosvaidininkė Albina Neifaltienė-Pušelė. Mūšio vietoje pastatytas paminklas Lietuvos laisvės gynėjams atminti. Laikotarpis. 1945 m.

Statiškės mūšio vieta
KP registro Nr. I284
Adresas. Statiškė km., Seirijų sen.
1863-06-29 šioje vietoje susikovė nuo Alytaus pusės atvykę keli šimtai sukilėlių su Rusijos armijos daliniu, vadovaujamu pulkininko Skrodulio ir kapitono Stern fon Gviazdovskio. Pasislėpę sukilėliai apšaudė rusus, su kuriais vėliau susikovė pagrindinės pajėgos. Sukilėliai mūšį pralaimėjo, jo metu žuvo 35 žmonės, dalis jų pateko į nelaisvę. Sukilėlių vadas artilerijos karininkas P.Siuzinas vėliau žmonos buvo perlaidotas Seirijuose. Sukilimo dalyvių kapinės yra prie kelio Statiškė – Mockonys. Statiškės mūšio laukas yra išsukus iš trasos 1 km. Laikotarpis. 1863 m.

Holokausto aukų kapai
(kultūros paveldo registro numeris L126)
Adresas: Lazdijų raj., Veisiejai, V. Montvilos g.
Veisiejų miestelyje žydai įsikūrė apie XVIIIa. vidurį ir jų skaičius sparčiai augo. 1800 m. žydų kapinės pirmą kartą pažymėtos žemėlapyje. 1941 m. visi Veisiejų miestelio žydai buvo suvaryti į Lazdijų getą ir sušaudyti.

Šeštokų geležinkelio stotis
Šeštokams jau daugiau nei 400 metų. Šeštokų geležinkelio stotis pastatyta caro laikais. Iš Šeštokų geležinkelio stoties 1941 m. birželio 14- ąją buvo pradėti tremti į Sibirą šviesiausi Lietuvos žmonės. Lietuvos tremtiniams pagerbti skverelyje prie geležinkelio stoties pastatytas kryžius bei paminklas.